Akcijų rinkos analizė: techninė ir fundamentalioji

Kodėl dvi analizės rūšys, o ne viena?

Daugelis pradedančiųjų investuotojų susiduria su tuo pačiu klausimu: kurią analizę pasirinkti – techninę ar fundamentaliąją? Atsakymas, kurį dažniausiai išgirsite iš patyrusių rinkos dalyvių, yra paprastas ir kartu erzinantis – abi. Bet tai nėra tik diplomatiškas atsakymas, kad niekas neįsižeistų. Tai tikrai veikia taip, kaip veikia geras marketingo mišinys: vienas kanalas retai kada duoda visą vaizdą.

Techninė analizė žiūri į tai, kas jau įvyko – kainas, apimtis, grafikus, indikatorius. Fundamentalioji analizė klausia, kodėl tai įvyko ir ar įmonė iš tikrųjų verta to, kiek už ją mokama. Viena be kitos – kaip bandyti parduoti produktą, nežinant nei savo klientų, nei savo konkurentų. Gali pavykti, bet greičiausiai ne.

Šiame straipsnyje išnagrinėsime abi metodikas nuodugniai – ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Kas veikia, kas neveikia, ir kaip jas derinti taip, kad jūsų sprendimai būtų pagrįsti, o ne paremti vien intuicija ar interneto forumų šnekučiavimusi.

Techninė analizė: grafikai kalba, bet reikia mokėti klausytis

Techninė analizė remiasi viena pagrindinė prielaida: visa informacija apie akcijas jau atsispindi kainoje. Tai reiškia, kad jums nereikia skaityti ketvirtinių ataskaitų ar sekti vadovų interviu – tiesiog žiūrėkite į grafiką ir rasite viską, ką rinka jau žino.

Skamba paprastai? Taip tik atrodo.

Realybėje techninė analizė reikalauja nemažai laiko ir praktikos, kol pradedi matyti tai, ką reikia matyti, o ne tai, ką nori matyti. Tai yra viena didžiausių spąstų – žmogaus smegenys labai gerai randa modelius ten, kur jų nėra. Psichologai tai vadina apofenija, o investuotojai – brangiai apmokamomis pamokomis.

Pagrindiniai techninės analizės įrankiai, kuriuos verta žinoti:

• Slankieji vidurkiai (Moving Averages) – 50 dienų ir 200 dienų slankieji vidurkiai yra bene labiausiai stebimi rodikliai. Kai trumpalaikis vidurkis kerta ilgalaikį iš apačios į viršų, tai vadinama „auksiniu kryžiumi” (golden cross) ir laikoma bulių signalu. Atvirkštinis scenarijus – „mirties kryžius” (death cross) – skamba dramatiškai ir iš tikrųjų dažnai reiškia nemaloniausius laikus.
• RSI (Relative Strength Index) – rodiklis, matuojantis, ar akcija yra perpirkta (virš 70) ar perparduota (žemiau 30). Tai nėra garantija, bet geras signalas, kada verta atkreipti daugiau dėmesio.
• MACD (Moving Average Convergence Divergence) – populiarus tarp aktyvių prekiautojų, nes parodo impulso pokyčius. Kai MACD linija kerta signalo liniją, daugelis tai interpretuoja kaip pirkimo arba pardavimo signalą.
• Palaikymo ir pasipriešinimo lygiai – tai kainų zonos, prie kurių akcija istoriškai sustodavo arba atsimušdavo. Jie veikia kaip psichologinės ribos, nes daugelis investuotojų stebi tuos pačius lygius.

Praktinis patarimas: nepradėkite naudoti visų indikatorių vienu metu. Tai vadinama „indikatoriaus perkrova” ir dažniausiai baigiasi tuo, kad vieni indikatoriai sako „pirkti”, kiti – „parduoti”, o jūs sėdite supainioti ir nieko nedarote. Pasirinkite 2-3 indikatorius, kurie papildo vienas kitą, ir laikykitės jų.

Fundamentalioji analizė: verslo vertė po mikroskopu

Jei techninė analizė yra kaip skaityti kūno kalbą, tai fundamentalioji – kaip skaityti žmogaus dienoraštį. Jūs sužinote, kas iš tikrųjų vyksta viduje, o ne tik kaip tai atrodo iš išorės.

Fundamentalioji analizė vertina įmonę kaip verslą – jos pajamas, pelną, skolas, augimo perspektyvas, konkurencinę padėtį ir vadovų kokybę. Tikslas yra nustatyti vidinę akcijos vertę (intrinsic value) ir palyginti ją su rinkos kaina. Jei akcija kainuoja mažiau nei jos tikroji vertė – tai potenciali pirkimo galimybė. Jei daugiau – galbūt verta laukti arba ieškoti kitur.

Pagrindiniai rodikliai, į kuriuos reikia žiūrėti:

• P/E santykis (Price-to-Earnings) – kiek investuotojai moka už kiekvieną pelno eurą. Vidutinis S&P 500 P/E istoriškai svyruoja apie 15-20. Jei įmonės P/E yra 50, tai reiškia, kad rinka tikisi labai spartaus augimo. Jei augimas neįvyksta – korekcija gali būti skausminga.
• P/B santykis (Price-to-Book) – akcijos kainos santykis su buhalterine verte. Ypač svarbus bankų ir finansų sektoriuje.
• EPS (Earnings Per Share) – pelnas vienai akcijai. Augantis EPS yra geras ženklas, mažėjantis – verta pasidomėti, kodėl.
• Skola ir EBITDA santykis – parodo, kiek laiko įmonei prireiktų grąžinti skolas iš operacinio pelno. Virš 4-5x – jau verta nerimauti.
• Laisvasis pinigų srautas (Free Cash Flow) – tai pinigai, kurie lieka po visų investicijų. Pelnas gali būti apgaulingas (apskaita leidžia manipuliuoti), bet pinigų srautas – sunkiau suklastojamas.

Vienas dalykas, kurį daugelis ignoruoja: kokybiniai faktoriai. Ar įmonė turi tvarų konkurencinį pranašumą (Warren Buffett tai vadina „moat” – grioviu)? Ar vadovybė turi gerą reputaciją? Ar verslo modelis yra suprantamas? Buffett sako, kad neinvestuoja į tai, ko nesupranta. Tai gera taisyklė ir eiliniams investuotojams.

DCF modelis: kai skaičiai tampa istorija

Vienas populiariausių fundamentaliosios analizės įrankių yra DCF (Discounted Cash Flow) modelis. Idėja paprasta: įmonės vertė yra visų jos būsimų pinigų srautų dabartinė vertė. Kitaip tariant, jūs bandote atsakyti į klausimą – kiek šiandien verta gauti 100 eurų po 10 metų?

Atsakymas priklauso nuo diskonto normos – kuo ji aukštesnė, tuo mažiau verta ateities pinigai šiandien. Paprastai naudojama WACC (Weighted Average Cost of Capital) – įmonės kapitalo kaina.

DCF formulė atrodo taip:

Vertė = CF1/(1+r)¹ + CF2/(1+r)² + … + CFn/(1+r)ⁿ

Kur CF – pinigų srautas, r – diskonto norma, n – metai.

Problema su DCF? Jis yra labai jautrus prielaidoms. Pakeiskite augimo tempą nuo 10% iki 12% arba diskonto normą nuo 8% iki 6%, ir gausite visiškai skirtingą vertę. Todėl DCF geriausia naudoti kaip vieną iš kelių vertinimo metodų, o ne kaip vienintelę tiesą.

Praktinis patarimas: jei naudojate DCF, visada darykite jautrumo analizę – pažiūrėkite, kaip keičiasi vertė esant optimistiniam, baziniam ir pesimistiniam scenarijui. Tai padės suprasti, kiek rizikinga jūsų investicija ir ar yra pakankamai saugumo maržos (margin of safety).

Rinkos psichologija: kodėl analizė negarantuoja sėkmės

Čia prasideda tikroji sudėtingoji dalis. Galite turėti puikią fundamentaliąją analizę, kuri rodo, kad akcija yra neįkainota. Galite turėti techninę analizę, kuri rodo aiškų pirkimo signalą. Ir vis tiek pralošti.

Kodėl? Nes rinka yra žmonių jausmų agregatas, o žmonės nėra racionalūs. Bent jau ne visada ir ne visi vienu metu.

Elgsenos ekonomika (behavioral economics) paaiškina daugybę rinkos anomalijų, kurių tradicinė finansų teorija negali paaiškinti:

• Bandos efektas – žmonės perka, nes visi perka. Taip susidaro burbulai. Taip jie ir sprogsta.
• Nuostolių vengimas – psichologiškai 100 eurų praradimas skaudesnis nei 100 eurų pelnas džiaugsmingas. Tai verčia investuotojus per ilgai laikyti nuostolingas pozicijas ir per anksti parduoti pelningas.
• Patvirtinimo šališkumas – mes ieškome informacijos, kuri patvirtina mūsų jau turimas nuomones. Jei nusprendėte, kad Tesla akcija kils, jūs skaitysite tik teigiamas naujienas apie Tesla.
• Naujienų perdėjimas – rinka dažnai per stipriai reaguoja į trumpalaikes naujienas ir per mažai – į ilgalaikes tendencijas.

Vienas iš geriausių būdų kovoti su šiais šališkumais – turėti aiškią investavimo strategiją ir jos laikytis. Parašykite, kodėl perkate akcijas, kokia jūsų tikslinė kaina, kada parduosite (ir pelno, ir nuostolio atveju). Kai emocijos pradeda valdyti, grįžkite prie šio dokumento.

Techninės ir fundamentaliosios analizės derinimas: praktinis požiūris

Gerai, dabar prie to, kas iš tikrųjų veikia praktikoje. Kaip derinti abi metodikas taip, kad gautumėte geriausią rezultatą?

Vienas populiarus požiūris – naudoti fundamentaliąją analizę akcijų atrankai, o techninę – laiko parinkimui. Tai reiškia:

1. Pirmas žingsnis – fundamentalioji atranka. Ieškote įmonių su stipriais finansiniais rodikliais, tvariu verslo modeliu ir priimtinu vertinimu. Galite naudoti akcijų filtrus (screeners) tokiuose įrankiuose kaip Finviz, Morningstar ar Macroaxis. Nustatykite kriterijus: P/E žemiau 20, EPS augimas virš 10% per metus, skola/EBITDA žemiau 3x.
2. Antras žingsnis – techninė analizė. Kai turite sąrašą fundamentaliai patrauklių akcijų, žiūrite į grafikus. Ar akcija yra trendinganti aukštyn? Ar yra geras įėjimo taškas – pavyzdžiui, kaina atsitraukė iki palaikymo lygio? Ar RSI nėra perpirktas?
3. Trečias žingsnis – rizikos valdymas. Nustatykite stop-loss lygį – kaina, prie kurios parduosite, jei klystate. Paprastai tai yra 5-10% žemiau pirkimo kainos, priklausomai nuo jūsų rizikos tolerancijos ir akcijos nepastovumo.

Kitas požiūris, kurį naudoja daugelis profesionalių fondų valdytojų: top-down analizė. Pradedama nuo makroekonominės aplinkos (palūkanų normos, infliacijos, BVP augimo), tada pereinama prie sektorių analizės (kurie sektoriai klestės šioje aplinkoje?), ir galiausiai – prie konkrečių įmonių. Tai padeda vengti situacijos, kai perkate puikią įmonę, bet blogame sektoriuje blogoje ekonominėje aplinkoje.

Pavyzdžiui, 2022 metais, kai palūkanų normos sparčiai augo, technologijų sektoriaus akcijos krito net ir tų įmonių, kurių verslas buvo puikus. Kodėl? Nes aukštos palūkanų normos mažina būsimų pinigų srautų dabartinę vertę, o technologijų įmonės dažnai vertinamos remiantis tolimais ateities pinigų srautais.

Sektorių analizė ir makroekonominiai veiksniai

Negalima kalbėti apie akcijų analizę, nepalietę platesnio konteksto. Rinka nėra izoliuota sala – ji reaguoja į viską: palūkanų normas, infliaciją, geopolitiką, valiutų kursus, žaliavų kainas.

Keletas svarbių makroekonominių ryšių, kuriuos verta žinoti:

• Palūkanų normos ir akcijų rinka – kai centriniai bankai kelia palūkanų normas, obligacijos tampa patrauklesnės, o akcijų vertinimas spaudžiamas žemyn. Ypač tai jaučia augimo (growth) akcijos, kurių vertė labai priklauso nuo ateities pelno. Vertės (value) akcijos paprastai kenčia mažiau.
• Infliacijos poveikis – vidutinė infliacija gali būti gera akcijoms (įmonės gali kelti kainas). Bet aukšta infliacija kenkia, nes didina sąnaudas ir verčia centrinius bankus kelti palūkanas.
• Dolerio stiprumas – stiprus doleris kenkia JAV tarptautinėms korporacijoms, nes jų užsienio pajamos konvertuojamos į mažiau dolerių. Silpnas doleris – atvirkščiai.
• Žaliavų kainos – naftos kaina tiesiogiai veikia energetikos sektorių, bet netiesiogiai – visą ekonomiką per transporto ir gamybos sąnaudas.

Sektorių rotacija yra dar vienas svarbus konceptas. Skirtingi ekonomikos ciklai favorizuoja skirtingus sektorius:

• Ekonomikos augimo pradžia: finansai, pramonė, vartojimo diskrecinės prekės
• Brandus augimas: technologijos, energetika
• Sulėtėjimas: sveikatos apsauga, vartojimo būtinybės
• Recesija: komunalinės paslaugos, vartojimo būtinybės, aukso kasybos įmonės

Tai nėra absoliuti taisyklė, bet geras orientyras, kai bandote suprasti, kur pinigai juda ir kur juda toliau.

Kur investuotojai daro didžiausias klaidas – ir kaip jų išvengti

Pabaikime tuo, kas iš tikrųjų svarbu: klaidomis. Nes teorija yra graži, bet praktika – žiauri.

Klaida Nr. 1: Pirkimas po didelių kainų augimų. Kai akcija per metus paaugo 200%, visi apie ją kalba, ir jūs norite dalyvauti. Bet dažniausiai šiuo momentu „išmanusis kapitalas” jau parduoda, o jūs perimate riziką. Techninė analizė čia padeda – perpirktas RSI ir išsiplėtusios Bollinger juostos gali įspėti, kad įėjimas per vėlyvas.

Klaida Nr. 2: Ignoruojamas verslo modelio supratimas. Investuoti į tai, ko nesuprantate, yra azartinis lošimas, o ne investavimas. Prieš pirkdami akcijas, sugebėkite paaiškinti, kaip įmonė uždirba pinigus, kas yra jos konkurentai ir kodėl ji turi pranašumą.

Klaida Nr. 3: Pernelyg dažna prekyba. Kiekvienas sandoris kainuoja – komisiniai, mokesčiai, ir svarbiausia – jūsų laikas ir emocinis krūvis. Tyrimai rodo, kad aktyviai prekiaujantys investuotojai dažniausiai uždirba mažiau nei tie, kurie perka ir laiko ilgą laiką. Tai nereiškia, kad nereikia sekti savo portfelio, bet reikia turėti gerą priežastį kiekvienam sandoriui.

Klaida Nr. 4: Diversifikacijos ignoravimas arba perdėjimas. Viena akcija – per maža diversifikacija. Šimtas akcijų – per daug, nes jūs tiesiog atkartojate indeksą, bet mokate daugiau laiko ir pastangų. Optimalus portfelis paprastai turi 15-30 akcijų skirtinguose sektoriuose.

Klaida Nr. 5: Stop-loss nenaudojimas. Daugelis investuotojų nenustato stop-loss, nes tiki, kad akcija „tikrai grįš”. Kartais grįžta. Kartais – ne. Enron, Kodak, Lehman Brothers – investuotojai, kurie tikėjo, kad „tikrai grįš”, prarado viską. Stop-loss nėra bailumas – tai rizikos valdymas.

Vienas praktinis patarimas, kuris gali pakeisti jūsų investavimo rezultatus: rašykite investavimo žurnalą. Kiekvienam sandoriui užrašykite: kodėl perku, kokia mano tikslinė kaina, kokia stop-loss kaina, kokia mano analizė. Po metų peržiūrėkite. Pamatysite, kur klystate sistemingai, ir galėsite tai taisyti.

Kai grafikai ir balansai susitinka: investuotojo kelias

Techninė ir fundamentalioji analizė nėra konkurentai. Jos yra partneriai – kaip SEO ir turinio marketingas: vienas be kito gali duoti rezultatų, bet kartu jie veikia daug efektyviau.

Fundamentalioji analizė atsako į klausimą „ką pirkti”, techninė – „kada pirkti”. Makroekonominė analizė atsako į klausimą „kokioje aplinkoje mes esame ir kur pinigai juda”. O psichologinis sąmoningumas padeda nepakliūti į spąstus, kuriuos rinka nuolat stato.

Svarbiausia – neieškokite tobulos sistemos. Jos nėra. Net geriausios investavimo strategijos turi pralaimėjimo periodus. Berkshire Hathaway, Warren Buffett valdoma kompanija, per savo istoriją turėjo keletą periodų, kai atsiliko nuo S&P 500 indekso kelis metus iš eilės. Bet ilgalaikiai rezultatai kalba patys už save.

Pradedantiesiems investuotojams rekomenduočiau tokią seką: pirma, supraskite pagrindus – perskaitykite bent kelias knygas (Benjamin Graham „The Intelligent Investor”, Peter Lynch „One Up on Wall Street”). Antra, pradėkite nuo paprastų, suprantamų įmonių. Trečia, neinvestuokite pinigų, kurių negalite sau leisti prarasti. Ketvirta, kantrybė – tai ne klišė, tai tikras konkurencinis pranašumas rinkoje, kur dauguma žaidėjų galvoja apie kitus mėnesius, o ne kitus metus.

Rinka egzistuoja jau šimtmečius. Ji išgyveno karus, depresijas, pandemiją, technologines revoliucijas. Ir kiekvieną kartą ji grįžo aukščiau. Geriausias investuotojas nėra tas, kuris turi sudėtingiausią algoritmą ar greičiausią kompiuterį. Tai tas, kuris supranta, ką daro, kodėl daro, ir turi kantrybės leisti laikui dirbti savo darbą.