Kiekvienas, kas nors kartą bandė atidaryti nedidelę parduotuvėlę ar išplėsti internetinę prekybą, anksčiau ar vėliau atsitrenkia į tą patį klausimą – o kas bus su atliekomis? Prekės atkeliauja supakuotos, klientai jas atsiima, pakuotės lieka, ir staiga paaiškėja, kad už visą tą kartoną, plastiką ir foliją reikia mokėti. Šiukšlių mokestis prekybininkams – tema, kuri retai patenka į verslo planus pačioje pradžioje, bet vėliau tampa gana svaria išlaidų eilute, ypač tiems, kurie prekiauja dideliais kiekiais arba turi platų asortimentą su gausybe pakuočių.
Šiame straipsnyje pabandysime išsiaiškinti, kaip šis mokestis veikia, kam jis taikomas, kaip jį apskaičiuoti ir, svarbiausia, kaip nesusimauti su biurokratija bei nepervertinti savo išlaidų.
Kas iš tikrųjų yra šis mokestis ir kodėl jis egzistuoja
Šiukšlių mokestis, arba tiksliau – mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, nėra kažkokia nauja išmonė. Lietuvoje jis egzistuoja jau nemažai metų ir kyla iš platesnės Europos Sąjungos politikos, kuria siekiama, kad gamintojai ir pardavėjai prisiimtų atsakomybę už tai, ką jie išleidžia į rinką. Idėja paprasta – jei tu pardavei prekę suvyniotą į plastiką, kartoną ar stiklą, tu ir turi prisidėti prie to, kad ta pakuotė būtų surinkta, perdirbta ar sunaikinta tinkamai.
Praktiškai tai reiškia, kad kiekvienas verslo subjektas, kuris Lietuvos rinkai tiekia pakuotes (savo prekių arba importuotų prekių pavidalu), privalo registruotis Gamintojų ir importuotojų sąvade, teikti ataskaitas apie panaudotų pakuočių kiekius ir arba mokėti mokestį valstybei, arba sudaryti sutartį su licencijuotu organizacijos administratoriumi, kuris tuos įsipareigojimus perima už tam tikrą mokestį.
Čia verta iškart pasakyti – daugelis smulkių ir vidutinių prekybininkų renkasi antrąjį kelią, nes tiesiogiai bendrauti su valstybine sistema, tvarkyti ataskaitas ir sekti visus teisės aktų pokyčius yra gerokai sudėtingiau nei kas mėnesį ar kas ketvirtį pervesti sumą organizacijai, kuri viską sutvarko už tave.
Kam konkrečiai taikomas mokestis ir kada jis tampa aktualus
Nemažai smulkaus verslo atstovų klaidingai mano, kad šis mokestis liečia tik didelius gamintojus ar importuotojus, dirbančius su tonomis prekių. Iš tikrųjų riba yra gana žema, ir jei per metus į rinką išleidžiama daugiau nei 0,5 tonos pakuočių, prievolė jau atsiranda. Internetinei parduotuvei, kuri siunčia dešimtis ar šimtus siuntinių per mėnesį, ši riba peržengiama greičiau, nei atrodo, ypač skaičiuojant ne tik pačių prekių pakuotes, bet ir siuntimo dėžutes, oro pagalvėles, lipnią juostą, popierių užpildymui.
Svarbu suprasti, kad mokestis taikomas ne pačiam faktui, jog turi parduotuvę, o konkrečiai pakuočių, kurias tu naudoji ar importuoji, kiekiui ir tipui. Skiriasi tarifai priklausomai nuo medžiagos – plastikas, popierius, kartonas, metalas, stiklas, mediena – kiekvienai kategorijai savas įkainis, ir jie kasmet gali keistis, todėl reikia sekti aktualią informaciją, o ne remtis prieš kelerius metus rastu skaičiumi internete.
Atskira tema – siuntų iš užsienio. Jei prekybininkas importuoja prekes iš Kinijos, Turkijos ar kitos šalies ir jos jau atkeliauja supakuotos, atsakomybė už tas pakuotes vis tiek gula ant to, kas jas pirmasis pateikia Lietuvos rinkai. Tai reiškia, kad net jei pati pakuotė padaryta kitoje šalyje, mokestis mokamas čia, Lietuvoje.
Kaip skaičiuojamas mokestis realiame versle
Praktikoje apskaičiavimas atrodo maždaug taip – reikia sudėti visų per metus panaudotų pakuočių svorį pagal medžiagos rūšį, tuomet tą svorį padauginti iš atitinkamo tarifo. Skamba paprastai, bet realybėje daugelis verslų susiduria su iššūkiu tiesiog surinkti tikslius duomenis. Kiek sveria vidutinė dėžutė? Kiek gramų sveria oro pagalvėlė ar burbulinė plėvelė? Kiek pakuočių iš viso buvo panaudota per metus, jei asortimentas keitėsi, o tiekėjai – taip pat?
Būtent dėl šios priežasties nemažai prekybininkų pasirenka dirbti su gamintojų atsakomybės organizacijomis, kurios turi paruoštas skaičiuokles, šablonus ir patirtį, kaip teisingai priskirti pakuotes prie kategorijų. Toks sprendimas kainuoja, bet sutaupo laiko ir sumažina riziką suklysti, o klaidos šioje srityje gali baigtis nemalonia bauda, kuri dažniausiai gerokai viršija patį mokestį.
Vienas dalykas, kurį verta žinoti nuo pat pradžių – jei prekyba tik prasideda ir apyvartos dar nedidelės, gali atrodyti, kad tema neaktuali. Bet verslas auga greičiau, nei tikimasi, ir vieną dieną paaiškėja, kad per praėjusius metus riba jau buvo peržengta, o registracija ir ataskaitos nebuvo tvarkomos. Tokiu atveju tenka retrospektyviai tvarkyti dokumentus, kas visada sukelia daugiau galvos skausmo nei laiku atlikta prevencija.
Elektroninė komercija – kodėl čia viskas kitaip
Internetinė prekyba turi savo specifiką, kurios fizinė parduotuvė dažnai išvengia. Kiekviena siunta – tai atskira pakuočių kombinacija: dėžė, užpildymo medžiaga, juosta, kartais net papildomas polietilenas apsaugai nuo drėgmės. Jei parduotuvė siunčia tūkstančius siuntinių per mėnesį, tų mažų, atrodytų nereikšmingų elementų suma tampa gana rimta.
Be to, e-komercijos verslai dažnai dirba su grąžinimais, o tai reiškia dvigubą pakuočių naudojimą – kai prekė siunčiama pirkėjui ir kai ji grąžinama atgal. Nors grąžinimo pakuotę dažniausiai apmoka pats pirkėjas ar paruošia parduotuvė iš anksto, ji vis tiek skaičiuojama į bendrą apyvartą, jei ją tiekia prekybininkas.
Kitas niuansas – dropshippingo modelis. Jei prekybininkas parduoda prekes, kurios siunčiamos tiesiai iš tiekėjo sandėlio (dažnai užsienyje), atsakomybė už pakuotę gali priklausyti ne pardavėjui, o tiekėjui, jei tiekėjas yra registruotas ir moka mokesčius toje šalyje, kurioje prekė buvo supakuota ir iš kurios siunčiama. Tačiau jei prekė vis tiek keliauja per Lietuvos teritoriją ir čia perpakuojama, situacija komplikuojasi, todėl verta konsultuotis su specialistais, o ne spėlioti.
Kaip realiai sumažinti šią išlaidų eilutę
Geros naujienos – mokestį galima sumažinti, ir tai nereiškia sukčiavimo ar apgaulės, tiesiog protingo pakuočių valdymo. Pirma ir akivaizdžiausia priemonė – naudoti lengvesnes, plonesnes pakuotes, kur tik įmanoma nepakenkiant prekės saugumui. Kartais įmonės naudoja per storą kartoną ar per daug užpildymo medžiagos „dėl visa ko”, o tai tiesiogiai didina mokamą sumą.
Antra – rinktis perdirbtas medžiagas. Kai kuriose kategorijose tarifai už pakuotes, pagamintas iš perdirbtų žaliavų, yra mažesni arba taikomos lengvatos. Tai ne tik sumažina mokestį, bet ir suteikia rinkodaros pranašumą – vartotojai vis dažniau atkreipia dėmesį į tai, ar prekė atkeliauja ekologiškoje pakuotėje.
Trečia – optimizuoti dėžučių dydžius pagal prekės parametrus. Jei visos siuntos siunčiamos vienodo, didelio dydžio dėžėse nepriklausomai nuo prekės dydžio, tai reiškia daugiau naudojamos medžiagos nei būtina. Investicija į kelis skirtingus dėžučių dydžius atsiperka tiek logistikos, tiek mokesčio prasme.
Ketvirta – tikslus apskaitos vedimas. Daug verslų permoka tiesiog todėl, kad neturi tikslių duomenų ir naudoja apvalius, „su atsarga” skaičius, bijodami nepadeklaruoti per mažai. Tikslesnė apskaita, net jei ji reikalauja pradinių investicijų į sistemą ar konsultantą, dažnai atsiperka jau per pirmuosius metus.
Dažniausios klaidos, kurias daro prekybininkai
Pirma klaida – vėlavimas registruotis. Daug verslo savininkų sužino apie prievolę tik tada, kai gauna raštą iš atsakingos institucijos arba kai buhalteris netikėtai užklausia apie pakuočių ataskaitas. Registracija turėtų vykti dar prieš pasiekiant ribą, o ne po to.
Antra klaida – visų pakuočių priskyrimas vienai kategorijai. Kartonas, plastikas ir metalas turi skirtingus tarifus, ir jei viskas suverčiama į vieną krūvą „pakuočių” sąskaitą, rezultatas gali būti arba permoka, arba nepadengta prievolė – abu variantai nemalonūs.
Trečia – manymas, kad jei dirbi su organizacija administratoriumi, visa atsakomybė automatiškai pereina jai. Iš tikrųjų prekybininkas vis tiek privalo teikti tikslius duomenis apie savo pakuočių kiekius, o už neteisingus duomenis atsakomybė lieka jam, ne tarpininkui.
Ketvirta – ignoravimas mažų kiekių importo iš užsienio platformų, tarkim, kai prekybininkas perka prekes didmenine tvarka iš užsienio ir jas perpakuoja savo prekiniu ženklu. Tokiu atveju jis tampa pirminiu pateikėju rinkai ir atsakomybė krenta ant jo pečių, net jei kiekiai atrodo nedideli.
Vietoj išvadų – ką verta įsidėti į galvą einant toliau
Šiukšlių mokestis prekybininkams – ne baubas, kurio reikia bijoti, bet tiesiog dar viena verslo sąnaudų eilutė, kurią, kaip ir visas kitas, galima planuoti, valdyti ir optimizuoti. Svarbiausia – nesutikti prievolės kaip netikėtumo, o iš anksto suprasti, kokioje kategorijoje veiklos apimtys yra, kada verta registruotis, ir kaip tvarkyti pakuočių apskaitą taip, kad vėliau nereikėtų skubotai taisyti klaidų.
Jei prekyba tik prasideda, protingiausia jau dabar susikurti sistemą – fiksuoti, kiek ir kokių pakuočių naudojama, net jei riba dar toli. Tai leis lengviau pereiti į kitą etapą, kai apyvartos augs, ir išvengti situacijos, kai reikia atkurti metų duomenis iš atminties ar pametusių kvitų.
Tiems, kurie jau dirba su didesniais kiekiais, verta bent kartą per metus peržiūrėti pakuočių strategiją – ar naudojamos medžiagos yra optimalios, ar organizacija, su kuria bendradarbiaujama, siūlo geriausias sąlygas, ar galima kur nors sumažinti svorį nepakenkiant prekės saugumui pristatymo metu. Kartais nedidelis pakeitimas, tarsi plonesnis kartonas ar mažesnė dėžė, per metus atneša apčiuopiamą sutaupymą.
Galiausiai, verta prisiminti, kad ši tema nėra statiška – tarifai, ribos ir reikalavimai keičiasi, todėl bent kartą per metus verta pasitikrinti aktualią informaciją, o ne remtis tuo, kas buvo aktualu prieš porą metų. Verslas, kuris seka pokyčius ir prisitaiko iš anksto, visada turi pranašumą prieš tą, kuris sužino apie naujoves iš baudos pranešimo.
